Mintys

Popular Posts:

9.8.17

Irina: Astrologija man yra savęs pažinimo menas




Irina, esi baigusi psichologiją. Kada susidomėjai astrologija ir pasukai būtent šiuo keliu? Ką suradai astrologijoje, ko neturi tradicinė vakarų psichologija?

Astrologija susidomėjau dar studijuodama psichologiją. Galima sakyti, kad astrologija domėjausi nuo paauglystės, bet tai buvo labiau populistinis domėjimasis, toks kaip ženklų suderinamumas, ypač santykiuose su vaikinais arba tinka/netinka. Psichologija mane domino žymiai labiau, ypač žmonių tarpusavio santykių tema. Man patikdavo analizuoti ir labiau reaguodavau į tai, kaip žmogus kalba, o nei tai ką sako. Kūnas, intonacija, emocija man pasakydavo kur kas daugiau. Norėjau studijuoti psichologiją, bet tai nebuvo labai paprasta, nes po mokyklos neįstojau (mokiausi ne per geriausiai). Tada įstojau į pramonės inžineriją. O varge, vos ištraukiau pusmetį ir mečiau!
Po to sekė darbas, vaikai, tad studijos nusikėlė, bet psichologija visada buvo šalia. Skaičiau knygas, pradėjau gilintis į sielos reikalus, pasąmonę, priežasčių/ pasekmių dėsnius ir pan. Bet vis tik jaučiau, kad reikia rimtesnių studijų. Po penkių metų savarankiškų studijų vis tik įstojau į universitetą ir tai buvo kažkoks stebuklas. Iš pradžių buvau euforijoj, graužiau mokslus taip, kaip nesimokiau mokykloj, bet su metais užsidegimas geso. Kuo toliau studijavau, tuo labiau jutau, kad klasikinė (mokslinė) psichologija labai kategoriška, ribota, net sausa. Manęs tai netenkino, jaučiau, kad kažko trūksta, kad yra daugiau, turi būti daugiau. Tuo metu, kai buvau ant nusivylimo ribos, sutikau psichologę, besidominčia alternatyviais dalykais. Pasukau ten ir aš. Taip atsirado pirmoji iš krypčių -astrologija. Aš vėl galėjau skraidyti.
Įdomu yra tai, kad astrologija suteikia beveik panašias galimybes kaip ir psichologija, tik su greitesniu rezultatu. Pavyzdžiui, psichoterapijoje tam, kad surastum žmogaus problemos priežastį, kartais prireikia ne vienerių metų, tuo tarpu astrologijoje tai įmanoma surasti ir paaiškinti beveik iš karto, pasižiūrėjus į horoskopą. Horoskope yra visas žmogaus psichologinis portretas, jo duotybės, galimybės, augimo ir tobulėjimo tendencijos. Astrologija man -  tai savęs, kaip asmenybės, pažinimo menas. Vadinu save astropsichologe.

Kai pirmą išgirdau apie astrologines konsultacijas, sureagavau skeptiškai: nejaugi man reikia, kad kas ateitį išpranašautų? Jei nebūtų rekomendavusi gera draugė, nebūčiau pabandžius. Ar dažnai susiduri su tokiu stereotipu?

Daugumai žmonių astrologija siejasi su ateities pranašystėm. Iš dalies taip ir yra, nes astrologija turi labai daug krypčių, iš kurių pagrindinė ir labiausiai populiari yra prognostinė. Dar pačioje konsultavimo pradžioje astrologija buvo lyginama su būrimais, bet dabar astrologija labiau vertinama, į ją žiūrima rimčiau, net ir Lietuvoje. Tik pas mus visa, kas alternatyvu, bunda lėčiau, bet vis tik bunda. Net ir psichologai dabar naudoja daugiau alternatyvių praktikų ir terapijų.

Kokie žmonės dažniausiai kreipiasi? Kokiais klausimais?

Kreipiasi labai įvairiais klausimais, nuo absoliučiai prognostinių, tokių kaip “ar verta dabar pirkti šį namą, pradėti verslą, kurią dieną palankiau tuoktis”, iki “kokia mano misija, kaip galiu save realizuoti, kodėl patenku į tas pačias situacijas ir pan?”. Dažniausia kreipiasi norėdami gauti atsakymus arba susivokti. Būna ir tokių, kurie ateina iš smalsumo arba dėl to, kad buvo draugas, pažįstamas, kuriam patiko, tai užsimanė. Su tokiais būna neįdomiausia, nes jie neturi tvirto motyvo pažinti, suvokti, išspręsti. Jie tiesiog nori pasiklausyti apie save, apie tai, kokia laukia ateitis. Tokios konsultacijos būna tuščios - informacija atėjo ir išėjo. Man patinka pasikapstyti giliau. 

Manau, kad būna sudėtingų situacijų, kai išsidėstymas nepalankus - kaip  pavyksta pateikti informaciją neišgąsdinant, diplomatiškai?

Tokiais atvejai labai praverčia psichologijos studijos. Kiekviena sudėtinga situacija -  tai patirtis, kuri skatina augti. Kaip žiauriai beskambėtų, bet tik per sudėtingas situacijas mes augame. Jos priverčia mus ieškoti sprendimų, sutelkti ir pasinaudoti mūsų turimais vidiniais bei išoriniais resursais. Jei jau žmogus atėjo ieškodamas atsakymų, jis būtinai juos suras. Sprendimas visuomet. yra. Žinoma, mes visi natūraliai norime būti laimingais, niekas nenori susidurti su sunkumais, bet jei jau likimas susiklostė taip, kad reikia išgyventi amerikietiškus kalnelius ar mirties kilpą, vadinasi, žmogus turi ir energijos tą išgyventi. Tokiais atvejais ieškom situacijos priežasties ir resursų. Beje, iš patirties galiu pasakyti, kad žmonės, turintys sudėtingus išsidėstymus, pasiekia daug daugiau, nei tie, kurie turi sąlyginai lengvus horoskopus.

Ar yra buvę atvejų, kai po konsultacijos žmogaus gyvenimas labai pasikeitė?

Nežinau, ar po astrologinės konsultacijos buvo tokių atvejų, kad žmogaus gyvenimas labai pasikeistų, nes pati astrologija nekeičia gyvenimų. Ji padeda žmogui pažinti savo duotybes, galimybes ir jei žmogus įsiklauso į save, tuomet taip, jis gali pakeisti savo gyvenimą. Viskas priklauso nuo paties žmogaus. Buvo keli atvejai, kurie labai aiškiai parodė, kaip žmogus panaudoja informaciją.
Turėjau vieną klientę, kuriai buvo netoli 50 - ties. Ji atėjo į konsultaciją pati nelabai žinodama ko nori: gyveno gerai, puikus vyras, vaikai, pinigai, kelionės, į darbą eiti nereikia. Fantastika, daug, kas norėtų tokio gyvenimo. Bet jai kažko trūko. Išanalizavom jos horoskopą, o pasirodo, jai trūko vadovavimo, aktyvios organizacinės veiklos. Viskas buvo gerai, kol vaikai buvo maži, čia ji nukreipdavo savo energiją. Kai vaikai užaugo, joje esanti energija neturėjo kur pasireikšti, prasidėjo slopinimas, kuris atsiliepė ne tik jos emocinei ir psichologinei būsenai, bet jau ir kūnas pradėjo streikuoti. Kai susitikom po metų, ji visa švytėjo, jos gyvybingumas liejosi per kraštus. Buvo gražu stebėti. Pasirodo ji pradėjo savo verslą ir labai sėkmingai.
Kitas atvejis - priešingai. Jaunas vyriškis, gana ambicingas ir labai siekiantis būti vadovu, verslininku. Išanalizavus horoskopą aiškiai matėsi, kad stambus verslas, vadovavimas ne jo sritis. Tiesiog jis neturi tam pakankamai energijos, bet buvo gabus ir talentingas kitose srityse. Deja, jo tai netenkino. Kiek žinau, jam iki šiol su verslu nelabai sekasi, bet jis nepasiduoda. Nuoširdžiai linkiu, kad jam pavyktų.

Kas veža šiame darbe?

Mane veža viskas, ką darau. Nors daug dėmesio skiriu astrologijai ir individualiam konsultavimui, labiausiai patinka grupinė veikla, seminarų vedimas. Čia jau mažiau astrologijos, o daugiau psichologijos bei kitų praktikų, tokių kaip kvėpavimo, meditacijos, emocinio paleidimo. Man patinka matyti rezultatą, pokyčius, o didžiausias pasitenkinimas, kai žmogus susitaiko pats su savimi, priima save tokį, koks yra. Priima gyvenimą. Nuo čia ir prasideda visi stebuklai.  
Verslo sektoriuje nepaprastai įdomu kurti darbuotojų psichologinius portretus, padėti atrinkti darbuotojus arba suburti komandą. Dauguma dar į tai žiūri skeptiškai: kaip galima, remiantis astrologija vykdyti atrankas? Viskas iš tikro ne visai taip. Žmogus parenkamas pagal profesinę, darbinę kompetenciją, o astrologija padeda sudėti taškelius. Teko stebėti ne vieną atvejį, kai darbuotojas buvo labai aukštos kvalifikacijos, bet tiesiog negalėjo sutarti su darbdaviu. Jie tiesiog erzindavo vienas kitą (tai buvo galima lengvai įžvelgti padarius horokopų suderinamumą). Kurį laiką gal ir galima tai tęsti, bet ilgainiui darbo našumas ir produktyvumas labai sumažėja. Taigi, žmogiškasis faktorius kartais būna lemiamas.   


Ačiū, Irina!

P.S. Irina gyvena Vilniuje, bet jos konsultacijos neapsiriboja geografija. Irina konsultuoja ir Skyp'u, tai jeigu domina, kreipkitės email'u: irina.rutkauske@gmail.com

3.8.17

Rūta: Amerika yra mano namai


Rūta, kokia Tavo Amerikos istorija? Ar nuo pat pradžių Kalifornijoje?

Atkeliavau į Ameriką prieš aštuonuoliką metų - su dviem baltapūkias pypliais ir tvirtu įsitikinimu, kad viskas įmanoma. Vyras Linas čia gyveno jau šešerius metus, ir mūsų laukė jaukūs namai Bostone šalia vandenyno. Vėliau persikėlėme į Niujorką, vėl prie vandenyno, kur dvyliką metų dirbau madų industrijoje.
O praėjusių metų gale dviese su Linu automobiliu pervažiavom Valstijas iš rytų į vakarus ir įsikūrėme San Francisko įlankos pakrantėje, irgi ant vandenyno kranto. Tad kaip tikri Klaipėdiškiai, kur besikraustytume, išlaikėme mums įprastą potraukį gyventi pakrantėje.

Kokia ta pradžia? Ar prisimeni, kokios buvo pirmosios savaitės, mėnesiai JAV?

Bostonas yra nedidelis ir gana europietiškas miestas, žmonės smagūs, klimatas panašus į mums buvusį įprastą pajūrinį. Nepatyriau kultūrinio šoko, nes važiavau žinodama, kad bus kitaip. Drįstu manyti, kad lengvai prisitaikau, o ypač prie gerų dalykų.
Svarbiausias rūpestis atvykus buvo palengvinti vaikų adaptaciją naujose sąlygose ir tęsti jų lavinimą. Kadangi švietimo sistema Jungtinėse Valstijoje yra kitokia nei Europoje, ilgai ieškojom mūsų reiklumą atitinkančio darželio ir mokyklos.
Pirmos savaitės, mėnesiai, visi pirmieji metai buvo labai edukaciniai. Pavydžiui, išmokau rašyti įspūdingus, tvirta logika ir faktais pagrįstus skundus pradinės mokyklos direktorei, kurių dėka mūsų gabioji Ieva buvo perkelta iš beprasmiškos ESL (English as a second language) klasės į standartinę angliškai kalbančių vaikų klasę ir galėjo mokytis pagal jos lygį atitinkančią programą.
Šeštoje klasėje, neradę jai tinkamos mokyklos, nusprendėme metus mokyti pupą namie, tad sukūriau mokymo programą, pagrįstą motinišku supratimu, ko Ieva norėtų, turėtų ir galėtų išmokti, bei įsigijau raudoną tušinuką.
Įstojusi į Bostono Lotynų Akademiją septintoje klasėje, Ieva papuolė į bėdą, pareiškusi mokytojai, kad štai šito tai ji jau mokėsi pernai su mama ir jai nebeįdomu tą patį kartoti...
Gabrieliui buvo šiek tiek lengviau, ne jo vyresnioji sesė kelią pramynė.


Dažniausiai, jei neatvažiuoji su konkrečiu darbo pasiūlymu, tenka pradėti nuo nulio ir būna tikrai nelegva. Kokia Tavo patirtis?

Po penkerių metų, vaikams įstojus į Bostono Lotynų Akademiją ir Bostono Lotynų Mokyklą, grįžau prie savo karjeros planų. Išvykdama iš Lietuvos, tėvams oriai pasakiau, kad aš būsiu ne aš, jei ko nors nenuveiksiu mados srityje. Turėjau grafikės dizainerės bakalauro laipsnį, tikėjausi, kad mano mokslo kreditai bus užskaityti Amerikoje ir tuo būdu galėsiu susitrumpinti mados studijų laiką. Palankiausias sąlygas pagreitintai įsigyti mados dizainerės kvalifikaciją suteikė Mados Technologijos Institutas (FIT).
Ruošiantis stojamiesiems, Linas palaikė ne tik perėmęs mamos rolę ir prijuostę, bet ir padėdamas planuoti darbus, primatuoti drabužio prototipą, ar drauge važiuodamas ieškoti tinkamų audinių. Auksinis žmogus!
Per stojamuosius pristačiau eskizus ir nedidukę kolekciją, sukėlusią nemažai ažiotažo priėmimo komisijoje. Labai džiaugiausi įstojusi, o pagreitintas mokslas reiškė dvigubai daugiau pamokų per tą patį laiką, darbą vakarais ir konkurenciją su perpus jaunesnėm talentingom merginom. Jokiu būdu negalėjau pralaimėti šitų natūralios atrankos lenktynių!
Po pirmojo semestro buvau priimta praktikai pas Donna Karan, kūriau rankines ir odos aksesuarus, nors tai nebuvo mano specializacija. O pirma mano sukurta Donna Karan rankinių kolekcija - 2005 - ųjų rudens kolekcija Samurajus - žygiavo podiumu man dar tebestudijuojant.
Baigusi mokslą, iškart buvau priimta dirbti pilnu etatu ir taip iš drabužių dizainerės persikvalifikavau į rankinių ir aksesuarų dizainerę.


Vėliau kūriau įvairioms kompanijoms, tiek aukštosios, tiek greitos mados, plėsdama profesines žinias ir supratimą apie įvairias mados rinkas, kainas, biznio modelius, gamybos metodus, pirkėjų specifiką, dirbau fabrikuose Italijoje ir Kinijoje. Kinijoje ir įvyko pirmas kultūrinis šokas, savo akimis pamačius, kaip išnaudojama pigi darbo jėga mano sukurtoms rankinėms pagaminti, kokiomis sąlygomis, nepaisant jokių ekologinių ar sveikatos reikalavimų gaminamos medžiagos ir furnitūra toms rankinėms. Gražiausios rankinės, tūnančios mūsų drabužinėse, slepia labai negražią istoriją. Laimei, apie tai imta garsiai ir atvirai kalbėti, ir mados industrija pagaliau ėmė lėtai ir po truputį keistis. Tuo tarpu aš nusprendžiau didelėms kompanijoms daugiau nebedirbti.


Kaip įsivaizduoji savo profesinę ateitį? Ką labiausiai norėtum daryti? 

Prieš porą metų pasukau tvarios (sustainable- angl.k.) mados kryptimi - įkūriau ranko darbo mezginių kompaniją. Dabartinė stadija labai smagi, eksperimentinė: kuriu prototipinę kolekciją ir drąsiai galiu sau leisti daryti klaidas, kol surandu tą patį geriausią, gražiausią ir visaip kaip tinkamiausią variantą. Nors persikėlus į Kaliforniją teko pradėti nuo pradžių, nes verslo įkūrimo reikalavimai skiriasi nuo Niujorko valstijos, tačiau jaučiuosi tikrai užtikrintai. Kurdama verslo modelį, įtraukiau ne tik man labai svarbius ekologiškos gamybos metodus, bet ir platesnį socialinės gerovės aspektą, kuriuo labai tikiu.


Turi šeimą, augini vaikus. Ką Tau reiškia būti mama JAV? Kas kitaip negu Europoje?

Mūsų vaikai jau suaugę: Ievai dvidešimt septyneri, Gabrieliui dvidešimt treji. Abu gimė Lietuvoje, tačiau didžiąją dalį augo čia, todėl nelabai galėčiau objektyviai lyginti vaikų auginimą Amerikoje ir Europoje.
Kaip įprasta visose emigrantų šeimose, augini taip, kaip pati augai, tačiau šalia gimtosios kultūros įkorporuoji ir naująją, ir vaikai auga atviromis širdimis, kosmopolitiški, natūraliai suprantantys ir priimantys skirtingas kultūras, papročius ir požiūrius. Kaip mama, stengiausi leisti vaikams patiems spręsti ir rinktis, o sau pasilikau patarėjos ir pagalbininkės rolę ( t.y. būti ausis ir širdis), kas nėra lengva, tačiau labai įprasta Amerikoje.

Ir apskritai, kaip jautiesi Amerikoje? Kas stebina, kas nervina, o kas patinka? 

Amerika yra mano namai. Pažįstu ir suprantu ją turbūt geriau nei dabartinę Lietuvą. Čia pasiekiau viską, ko siekiau, ir matau neišsemiamas galimybes pasiekti dar daugiau.
Labai vertinga patirtis yra pagyventi įvairiose valstijose, nes jos tiek pat skirtingos savo gamta, kultūra, net papročiais ir akcentais, kiek skirtingos yra Europos Sąjungos šalys.
Kol gyvenau Niujorke, stereotipiškai maniau, kad tik tokiame metropolyje turėsiu geriausias galimybes ir sąlygas kultūriniam gyvenimui, verslui, karjerai, ir kad tik šiame mieste galima rasti viską, ko širdis geidžia.
Tačiau atsikėlusi į Kaliforniją supratau, kad pasaulis didesnis, negu Niujorkas, ir kad pagaliau radau savo vietą. Iš šalies žiūrint, visa rytinė pakrantė dabar atrodo tarsi kažkaip sustabarėjusi, įsikibusi į įprastą modus operandi, didelė ir nepaslanki, kaip skrandis po cepelinų. O Silicio slėnyje, nors aplinka gal ir mažiau sušukuota, matau galimybes ant kiekvieno kampo, jaučiu kažkokią giluminę energiją ir tuo pat metu beveik transcendentinę dvasios ramybę.
Esu nenuilstama optimistė, tad negalėčiau tiksliai pasakyti, kas nepatinka. Bet vienas iš pačių didžiausių skirtumų yra tas, kad Amerikoje žmogus bendrauja su žmogumi kaip su draugu, net jei vienas kito nepažįsta. Lietuvoje, deja, atrodo priešingai: esi priešas tol, kol neįrodai, kad nesi.


27.7.17

Gabrielė Kalifornijoje: Pradžia




Gabriele, kokia Tavo Amerikos istorija? Kodėl būtent Kalifornijoje?

Pirmą kartą su Amerika susipažinau dar būdama 15- ikos. Atvykau aplankyti savo giminių. Dar dabar pamenu, kad akys raibo nuo kitokio pasaulio. Tuomet atrodė, kad visi matyti filmai virto realybe, kuria buvo taip sunku patikėti. Kupina jaunatviškumo ir pozityvo, parsivežiau be galo daug gerų emocijų. Kažkur, giliai pasąmonėje, vis prisimindavau karštą Kalifornijos saulę, bet save realizuoti stengiausi Europoje. Taip sakau, nes baigusi mokslus išvykau gyventi į Olandiją. Ten praleidau 4 metus ir vėliau sugrįžau į Tėvynę. Dirbau, mokiausi, auginau dukrą ir nesvajojau apie dar vieną išvykimą. Bijojau, kad niekur nepritapsiu ir namų ilgesys galiausiai vėl privers grįžti atgal. Po 11 metų pertraukos vėl gavau galimybę išvykti pailsėti ir aplankyti artimuosius. Šįkart vykome kartu su dukra. Turėjome turistines vizas, gyvenome šia diena ir leidome gyvenimui tekėti sava vaga. Taip jau nutiko, kad šalia atsirado žmogus, kuris manęs nebeišleido. Šiai dienai esu laimingai ištekėjusi už Amerikos lietuvio ir savęs kitur nebeįsivaizduoju. 




Kokia buvo pradžia? Ar prisimeni pirmas savaites, mėnesius JAV? 

Drįstu sakyt, kad pas mane vis dar viso ko pradžia. Ir žinoma, ji nėra lengva. Pradedant legalizavimosi procesu, baigiant darbo paieškomis. Prabėgo pusantrų metų, tad aš vis dar augu, mokausi, adaptuojuosi, ieškau ir t.t. Jau buvau apšilusi padus Los Andžele, bet šį mėnėsį išvykau gyventi į Costą Mesą, arčiau vandenymo. Tad vėl viskas iš naujo: nauji namai, darbas ir pan. Kartais juokauju, kad aš nemoku ramiai gyventi ir man vis trūksta iššūkių :) Bet žinoma, daug kas pasikeitė nuo pirmųjų savaičių, kuomet tiek kalbos barjeras, tiek visa supanti aplinka vertė jaustis nesava. Trumpiau tariant, ilgą laiką jaučiausi turistė, kuri tik lakstė su foto kamera ir stengėsi įamžinti kiekvieną akimirką. Tiesa, šiandien jaučiuosi šiek tiek kitokia: dingo baimė kalbėti anglų kalba, bendrauti su nepažįstamais žmonėmis (juk visi žinome, kad į parduotuvę vien duonos nusipirkti nenueisi), atsirado savotiškas saugumo jausmas. Tikiu, kad dar keli metai ir galėsiu sakyt, kad pagaliau apsišlifavau ir jaučiuosi sava. 




Darbo paieška naujai atvykusiems   sudėtingas ir ilgas procesas. Gal galėtum daugiau pasidalinti apie savo darbo paieškas? 

Kaip ir minėjau, mano atvykimas buvo turistiniais tikslais. Teko praeiti ilgą legalizavimosi procesą, kol pagaliau tapau pilnaverčiu žmogumi su teise į darbą, mokslą ir galų gale legalų sėdėjimą už automobilio vairo. Savo darbo karjerą Amerikoje pradėjau nuo greito maisto restoranų, vėliau turėjau galimybę padirbti advokatų kontoroje ir išbandyti savo medicines žinias dirbant su tam tikromis bylomis (Lietuvoje dirbau medicinos vadybininke vienoje iš privačių šeimos klinikų tinklų). Kadangi kontraktas buvo trumpalaikis, teko vėl griebtis šiaudo. Išbandžiau jėgas drabužių parduotuvėje, ir dabar vėl esu naujose paieškose. Tikiu, kad labai norint pavyks įsitvirtinti ten, kur geidžia širdis. 

Los Andželo lietuvių bendruomenė  viena didžiausių JAV. Ar tenka pabendrauti su vietiniais lietuviais? Ar jų tarpe pavyko susirasti draugų? 

Pirmą kartą su lietuvias (apart giminių ir jau buvusių draugų) susidūriau Lietuvių Dienose (didžiausias metų renginys, aut.past.) praėjusiais metais. Ir stebino, ir džiugino visų draugiškumas, šypsenos veiduose ir nuoširdus noras padėti. Deja, bet glaudžių ryšių dar nesu užmezgusi. Tačiau lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie lietuvius Orange County regione. Tautiečiai kviečiasi į svečius, nori bendrauti. Tikiu, kad čia atsiras stipresnis ryšys su savais ir kitame interviu galėsiu pasidalinti didesniais įspūdžiais šia tema. 




Ir apskritai, kaip jautiesi Amerikoje? Kas stebina, kas nervina, o kas patinka?

Jaučiuosi taip, jog jau radau savo vietą po Saule. Blaškiausi Europoje, bandžiau įsitvirtinti Lietuvoje, bet panašu, kad čia tikrai galiu įleisti šaknis ir jaustis laiminga. Be proto pasiilgau Lietuvos, artimųjų ir draugų, bet tokia jau ta mūsų, emigrantų, dalia, tiesa?
Prisipažinsiu, stebina daug kas: nesvietiško didumo automobilių spūstys, benamių gausa, žmonių laisvas elgesys (nuo aprangos iki asmeninių temų prie eilės kasoje), požiūris į tam tikrus dalykus ir gal net drįsčiau sakyti – išprusimo stoka. Vis dar sunkiai bandau priprasti prie maisto porcijų. Nors to ir nesistengiu daryti. Labai žiūrime ką perkame, ką ir kiek valgome. Neturint valios, labai greitai galima tapti didžiąja Amerikos dalimi ir neišeiti iš gydytojo kabineto. Mano organizmas vis dar adaptuojasi prie oro. Karštis ir sausra tikrai verčia pasiilgti lietuviško lietaus ir šaltų žiemos vakarų. Bet visą tai kompensuoja gamtos grožis, perspektyvos, kultūrų gausa, galimybės kasdien tobulėti, mokytis, ir žinoma – ŠEIMA. 




10.7.17

apie moterų konferenciją, šunų pavadėlius ir prancūzišką putojantį vyną

Nesu apsisprendusi dėl savo požiūrio į dideles konferencijas. Esu nemažai dalyvavusi, lengvai susižaviu  oi, kokie įdomūs pranešėjai, temos, diskusijos! Bus kažkas tokio! Einu su didelėm sparnuotom viltim įsikvėpt, sužinot, išmokt. Išeinu  nu jo, kažką nugirdau, pamačiau, bet kur kas daugiau laiko praleidau pasimetusi toj tirštoj dalyvių, energijų, skonių ir net kvapų koncentracijoj.
Gerai, jei ką iš ankščiau pažįsti  jautiesi patogiau, o jei ne, ir jei dar esi introvertas  toks jausmas, kad visi kažkur skuba ir niekas nieko nemato, nepastebi, nenori. O gal atvirkščiai  skuba, kad atrodytų užsiėmę ir svarbūs, nes ir patys nejaukiai jaučiasi.
Nežinau, ar dėlto, kad BlogHer buvo moterų konferencija (dalyvavau kitose moterų konferencijose), bet ji kitokia. O gal dėlto, kad vyksta jau virš 10 metų, tai iš klaidų pasimokyta, patobulinta, išgryninta. Gerai padirbėta su programa – įdomūs pranešėjai, edukacinės sesijos, expo, kokteilių vakarėliai. Vis dėlto didžiausias dėmesys  dalyvių bendravimui. Sukurta terpė, palaikymas, kad kiekviena dalyvė/is (vyrų mažai, bet buvo) jaustųsi gerai, ar tai būtų pirmas kartas ar dešimtas.
Ypač daug dėmesio pirmakarčiams, pvz. newbie pusryčiai  kad susitiktum kitus pirmokėlius, baikščiai besižvalgančius aplinkui ir pasijustum nebe toks vienišas.
Pasiruošimas konferencijai prasidėjo maždaug prieš mėnesį, per specialiai tam reikalui sukurtą privačią Facebook grupę. Ne pirmą kartą matau tokias grupes, bet pirmą kartą ji buvo tikrai veikli ir produktyvi. Grupės kordinatorė kantriai, non- stop atsakinėjo į absolučiai visus, net kvailiausius klausimus. Per FB grupę susiradau puikią viešbučio kambariokę (nebūtume moterys  taupom iš paskutiniųjų).Viena iš dalyvių pasidalino taksi autobusiuko nuolaidų kodu, tai pigiau užsisakiau transportą iš oro uosto į viešbutį. FB grupėje buvo sukurti pogrupiai dalyvėms, rašančioms apie keliones, madą, maistą, psichologines problemas. Toms, kurioms vis 40, kurios nešioja tatuiruotes, ir t.t. Puslapis klegėjo, šurmuliavo nuo draugiško ir chaotiško bobų turgaus”, kuriame padalyvavus, buvo žymiai smagiau laukti konferencijos.
Su savo kambarioke susitarėm susitikti viešbutyje. Mano skrydis vėlavo 5 valandas (skridau pigesnėm avialinijom, kurios iš tikro ne tik kad ne pigios, bet ir absolučiai nepatikimos. Nusiplūkusi, Orlando oro uoste susiradau savo iš anksto rezervuotą super shuttle”, kuriame nerasi nei lašo superiškumo. Per FB parašiau savo kambariokei, kad jau nusileidau. Gaunu žinutę: Man atrodo, kad mes sėdim tame pačiame autobusiuke.” Ji atskrido iš Niujorko, aš iš San Francisko, o pasaulis trumpam susitraukė į mėlyną apšiurusį mikriuką.Vėliau sužinojau, kad Julianna gimė ir augo pietinėje Kalifornijoje, o po to išvažiavo mokytis į Rochester, miestelį šalia Niujorko, nes ten sudarytos palankios sąlygos žmonėms, turintiems problemų su klausa. Julianna negirdi, skaito iš lūpų, bet šią negalią neiškart pastebėsi, tik kai paprašo klausimą pakartoti kelis kartus. Greit įpratau kalbėti lėčiau, aiškiau ir kad ji matytų lūpas. Panelė ką tik baigė kompiuterinės inžinerijos ir kriminalinės teisės magistratūrą, daug keliauja po pasaulį ir kuria bendravimo platformą žmonėms, turintiems problemų su klausa ir mėgstantiems keliauti. Kad būtų papraščiau ir nesijaustų vieniši.
Dvi su puse konferencijos dienos pralėkė žaibiškai. Buvo visko – gerų pranešėjų, puikių edukacinių sesijų ir diskusijų, atsitiktinių selfių ir spontaniškų pažinčių, tiesiog čia, vietoj, pvz., žingsniuojant iš vienos salės į kitą. Mergiškai klegantis, šurmuliuojantis 2,000 dalyvių pasaulis buvo labiau panašus į smagų draugių susibūrimą nei didžiausią JAV moterų konferenciją.
Beje, konferencijos madas diktavo juodukės  fantastiškos šukuosenos (gerai, kai yra iš ko), ryškūs, drąsūs aprėdai  negalėjau atsižiūrėt ir laksčiau kaip paparacis, klausinėdama, ar galiu nufotografuot. Arba tai dariau paslapčiom – atseit, nepastebės. Nustebau, kad dominavo baltaodės ir juodaodės, mažai azijiečių, Pietų Amerikos atstovių.




Vis dėlto labiausiai įstrigo moterų istorijos, kuriomis buvo dalinamasi gausiai ir paprastai  prie pusryčių ar pietų stalo, koridoriuj, tualete, bare.
Moteris, 15 metų išdirbusi restorano šefe, pagimdžiusi pirmą vaiką suprato, kad tokio tempo nebepaveža  pradėjo youtube ”cooking” kanalą. Prabėgus penkeriems metams ji jau gali pilnai iš to išgyventi. Kita pašnekovė, iš pirmo žvilgsnio absolučiai eilinė, pelės išvaizdos amerikietė, įkūrė šunų pavadėlių versliuką ir juos pardavinėja internete. ”Keistas verslas, lyg pavadėlių trūktų”, – nuteisiau, išgirdus.Pradėdama verslą galvojau apie savo sūnų, kuris gimė su dauno sindromu. Maniau, kai užaugs, turės kuo užsiimti”. Moteris nelaukia paramos iš giminių, draugų ar valstybės – kapstosi pati, tuo ir neeilinė.
Lietuviško kraujo turinti blondinė (seneliai iš Lietuvos), apie 20 metų dirbusi architekte, staiga viską metė ir išvažiavo į Prancūziją. Pusės metų viešnagė Burgundijos regione pagimdė versliuką   Tawnya ten surado putojančio vyno gamintojus, o pati vyną sėkmingai platina JAV. Surado nišą  brangesnis nei eilinis, kurį gali rasti kiekvienoj parduotuvėj, bet pigesnis už aukštai įvertintus ir brangius. Skonis irgi per vidurį, bet galiu patvirtint, kad geras, nes teko paragaut. Prieš metus, po ilgo investicijų maratono, privatūs investuotojai Tawnyos verslą parėmė milijonu. Neabejoju, kad daug naktų nemiegota, nervuotasi, abejota, bet... padarė.
Įkvepia mane sėkmės istorijos. Manau, kad reikia mums visoms tų istorijų – ji gali, o kodėl aš negaliu? Bandant suderinti šeimą, motinystę, hobius, karjerą ar darbą, daugumos mūsų profesinio gyvenimo trajektorija nėra lygi, glotni ar rožinė. Pakeliui ne tik maži akmenukai, bet ir puntukai sustabdo, nubrozdina, pažeidžia. Lengviau atsitiest, pasikraut motyvacijos, kai pabūnam tarp bendraminčių ar bendralikimių, kurios ėjo ir eina panašiu keliu.
Dar supratau, kad po metų ant sofkės (tiksliau, netekus darbo ir vis dar paieškose) laikas išsijudinti, išlysti iš saugaus kevalo ir ryžtingiau judėti į priekį. Planuoju ir kitais metais dalyvauti konferencijoje – kviečiu ir Jus! Jei rašot, turit savo verslą ar šiaip norisi įkvėpimo, atsiliepkit – dalyvausim kartu!



27.6.17

Sigita, gyvenant Connecticut: man ši veikla leidžia gyventi pilnavertį gyvenimą


Jeigu Sigita per vieną savaitgalį nesudalyvautų bent trijuose su lietuviška veikla susijusiuose renginiuose, būtų keista. Kad ir nepaprastai užsiėmusi, moteris trykšta neišsemiama energija ir puikia nuotaika. 
Antrą kadenciją JAV Lietuvių Bendruomenės Krašto Valdybai vadovaujanti smulkutė blondinė moteris, sugebėjusi į bendruomenės veiklą pritraukti daug jaunų žmonių, lengvai randa kalbą ir su vyriausiais, ir su mažiausiais. Šalia jos dažnai pamatysi garbanę pūstažandę anūkę, o tiksliau, miniatūrinę Sigitos kopiją. Kalbamės apie pirmus žingsnius Amerikoje ir lietuvišką veiklą. 

20.6.17

Ernesta, gyvenanti Kalifornijoje: profesija, gimusi iš poreikio padėti sau





Kadangi susipažinome per blog’ą, o Facebook’e informacijos labai nedaug, ar galėtumėte daugiau apie save papasakoti? Koks buvo Jūsų kelias į Ameriką? 

Gimiau ir užaugau Kaune, šeimoje, kur alkoholis ir barniai buvo kasdienybė, o pats gražiausias  žodis, kurį girdėdavau iš savo tėčio, buvo durnė”. Nors aplinkiniams atrodė kitaip, išties turėjau be galo žemą savivertės jausmą ir įsitikinimą, kad su manim yra kažkas ne taip, kuris tuo metu man labai trukdė džiaugtis gyvenimu, tačiau atvedė mane ten, kur esu šiandien.

18.6.17

Vaida, gyvenanti Floridoje: Norėjosi iššūkių



Miela Vaida, kokia Jūsų Amerikos istorija?

Mes, kaip ir turbūt daugelis žmonių, idealizavome Ameriką nuo vaikystės. Ji atrodė tokia tolima, nepasiekiama, viliojanti. Aš nuolat svajodavau kažkada nuvykti ten ir galbūt net gyventi. Dar būdami studentais su dabartiniu vyru Deividu pradėjome tvarkytis dokumentus vasaros darbams, tačiau dėl kažkokių priežasčių (neatsimenu, kokių) taip ir neišvykome. Pamenu, svajojome abu padirbėti kokiame nors viešbutyje saulėtoje Kalifornijoje ar Floridoje :). Vėliau užbaigę teisės studijas pradėjome dirbti Vilniuje, tad poreikis išvažiuoti uždarbiauti kaip ir išnyko. Įsisukome į darbus, šeimyninę rutiną ir taip "ramiai" nugyvenome keletą metų. 
Mudu su vyru labai panašiai žiūrime į gyvenimą, monotoniją. Abiem tampa nuobodu, kai ilgesnį laiką rytai ir vakarai tampa vienodi, nuspėjami. Žmogus apskritai yra įdomus sutvėrimas, kad rodos, mokomės, dirbam tam, jog susikurti ramybę, stabilumą, bet tai pasiekę, vėl iš naujo prisigalvojame rūpesčių tam stabilumui išsklaidyti.