Vaiva: Havajai pasirinko mane

Havajuose yra tekę atostogauti du kartus. Tai rojaus kampelis su šilta jūra ir nerealia gamta. Valstiją sudaro 8 pagrindinės salos: Hawaii, Maui, Oahu, Kahoolawe, Lanai, Molokai, Kauai ir Niihau. Nudžiugau sužinojusi, kad Hawaii, dar vadinama Didžiąja sala, gyvena jauna lietuvių rašytoja Vaiva Rykštaitė. 

Kiek metų gyveni Havajuose?

Trejus. 

Kodėl pasirinkai šią vietovę? 

Nesu tikra ar aš Havajus, ar Havajai mane pasirinko. Prieš gerus penkerius metus, vos baigusi filosofijos magistro studijas Londone ir svarstydama, ką toliau daryti su savo gyvenimu, internete radau labai įdomią lyginamosios filosofijjos doktorantūros studijų programą Havajuose. Užsidegiau ten studijuoti, net tėvams pasakiau, kad skrisiu į Havajus. Jau buvau pradėjusi žiūrinėti kambarių nuomą ir pildyti paraišką, bet galiausiai supratau, kad nebūdama JAV rezidente, aš niekaip nepajėgsiu susimokėti už mokslus. Todėl šią svajonę mečiau ir išvykau pusei metų į Indiją. 
Daug visko po to gyvenime buvo, — ir veiklų, ir planų, — kol netikėtai, patyrusi baisų rankos lūžį, iš kadaise Indijoje sutiktų pažįstamų gavau pakvietimą paviešėti Havajuose. Tada labai laukiau kokio nors ženklo, iš bet kur, nes su lūžusia ranka jau pusę metų tryniausi pas tėvus namuose Lietuvoje ir nebežinojau, kas vyksta su mano gyvenimu. Ilgai nesvarsčiusi, išskridau mėnesiui į Havajus be jokio aiškaus plano, be didelių santaupų. Neturėdama ten jokių draugų, tik sofą nakvynei. 
Dešimtą savo viešnagės dieną ten sutikau Maiką ir mudu vienas kitą įsimylėjome. Pasikeičiau atgalinio skrydžio bilietus ir Havajuose buvau tiek, kiek leido mano viza — visus tris mėnesius. Tada Maikas atskrido į Lietuvą, o po pusės metų nuo mūsų pažinties jau buvome vyras ir žmona. Tik neseniai, jau paaugus mūsų dukrytei, aš prisiminiau, kad kadaise labai norėjau gyventi ir studijuoti Havajuose. Tik anuomet tos salos atrodė neįmanomai toli, o va ėmė ir atsitiko. 

Kuo ypatinga sala ir miestas, kur dabar gyveni?

Sala stebuklinga, o miesto net kaimu nepavandinčiau, ir man čia darosi nuobodu... Bet pradėsiu nuo pačios salos. Mūsų namai yra didžiojoje Havajų saloje, kuri, kaip ir visas salynas, vadinasi Hawaii. Tai pati jauniausia, vulkaninės kilmės sala, kuri vis dar kuriasi ir auga. Čia net 14 klimato zonų — vienu metu turime ir snieguotas kalnų viršūnes, ir žalias, Airiją primenančias kalvas, ir dykumą, ir tropines džiungles, ir liūčių sezonus, ir vieną aktyviausių pasaulio ugnikalnių — Kilauea.

Iš Kilauea nuolat besiveržia lava, tik ji ne sprogsta, lyg šampano kamštis, bet lėtai sunkiasi pro ugnikalnio papėdėje esančius įtrūkimus. Galiausiai tekanti lava pasiekia vandenyną ir tuomet tiesiogine prasme susitinka ir kaunasi dvi gamtos stichijos — ugnis ir vanduo! Tai labai stiprūs įvaizdžiai Havajų mitologijoje. Apie tai rašiau ir savo knygoje vaikams Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų. 
Pakrantėse, kur teka lava, vanduo tiesiog užverda, burbuliuoja, garuoja, kol galiausiai lava atvėsta, sustingsta, taip pamažu keisdama salos kontūrus. Per šimtmečius lavos akmenys virsta dirvožemiu, čia gimsta nauja žemė, nauja gyvybė. 

Nuostabu, kad Havajuose iki šiol galima stebėti pasaulio kūrimosi procesus. Mes gyvename Captain Cook miestelyje, nors jo vadinti miesteliu man nesiverčia liežuvis. Čia vos trys tūkstančiai gyventojų, išsimėčiusių po nuosavų namų rajonus tarp kavos plantacijų ir tropinių augalų. Nėra jokio miestelio centro, jokios centrinės aikštės ar pėsčiųjų gatvės. Greitkelis ir vienas prekybos centras su didžiule parkavimosi aikštele yra ta vieta, kur verda Captain Cook gyvenimas. Tame pačiame pastate yra ir mūsų restoranėlis Loko Wraps. Gatvė, kurioje gyvename, yra apsupta kavos fermų, netoliese ganosi ožkos, avys, arkliai... Man iki šiol sunku apsiprasti prie tokio gyvenimo būdo. Jaučiuosi, lyg per anksti išėjusi į pensiją. Ypač po šešerių metų kelionių ir gyvenimo Londone. Tačiau netoliese yra nuostabūs paplūdimiai, o pasilinksminti, pavalgyti ar apsipirkti važiuojame į jaukesniu kaimyninius miesteliu ar Kona miestą, kur yra ir didelis prekybos centrai, ir kino teatrai, ir oro uostas. 

Kaip apibūdintum vietovės energiją? Ar jinai padeda tau save realizuoti? 

Keista ta energija... Atrodo, jos lyg ir nėra, bet tik išvykus iš salos pajuntu, tarsi kas naktį būtų išjungęs garsiai burzgusį šaldytuvą. Pačios energijos lyg ir nejaučiu, bet jos stoką — kaip mat, kuomet ištinka energetinė tyla. Juk net nemistifikuojant, ši sala yra Ramiojo vandenyno ugnies žiedo epicentras. Geologiniu ir magnetinių laukų atžvilgiu ši sala yra viena aktyviausių vietų. Man asmeniškai Havajai šiek tiek primena Himalajus, nes čia, kaip ir Dharamsaloje, labai keistu būdu vis ima ir išsipildo mintys, norai... Tik reikia norėti taip lengvai, neužsispiriant. Man dažnai atrodo, kad labiau nei man salos, šitai salai reikia manęs. Kodėl — nežinau, spėju, kad laikas parodys. Būna, kad taip viskas atsibosta, nebeįdomu. „Viskas, pabėgsiu,“— sakau salai. Tada sala ima ir atsiunčia man penkiasdešimt laukinių delfinų, kurie paplaukioja su manimi vandenyne vieno — dviejų metrų atstumu. Arba, ryte atsikeliu ir sakau vyrui, kad noriu pamatyti banginį. Popiet skaitau „savo” mažoje įlankėlėje prie namų ir staiga moteris man į petį tapšnoja ir sako: 
„ Žiūrėkite, į įlankėlę atplaukė milžiniškas kuprotasis banginis!”
 Pakeliu akis ir tikrai, banginis šokinėja į orą, taškosi. Turistai fotografuojasi išsižioję, o mano vyras tyliai mane vadina ragana. Bet čia ne aš — čia sala mane lepina. 

Dėl savirealizacijos — sudėtingas klausimas. Viena vertus, čia kultūrinis vakuumas — žmonės neišsilavinę, dauguma atsipūtę banglentininkai, be ambicijų. Kaimo teatre vaidina savanoriai... Man, pratusiai prie Anglijos kultūrinių snobų ir intelektualų, iš pradžių buvo nyku, bet dabar jau imu atrasti įvairių nišų, veiklos sričių, įdomių žmonių. Svarbiausia man— rašyti. Auginant mažą vaiką, manau, tai vienodai sunku ir Havajuose, ir visur kitur. Rašau po lapą per dieną. Atrodo, nedaug, bet šitaip parašiau romaną „Trisdešimt“, kuris jau tuoj tuoj bus knygų lentynose Lietuvoje. Atrodo, reikėtų rašyti apie Havajus, bet man reikia atstumo — tik taip galiu reflektuoti patirtis. Būtent todėl apie Londoną rašiau Indijoje (Kostiumų Drama), apie Indiją rašiau Lietuvoje (Viena Indijoje — kelionių apybraiža), o apie trisdešimtmečio krizę rašiau Havajuose. Kur rašysiu apie Havajus, dar nežinau, bet abu su vyru svajojame po kelių metų pagyventi Europoje. Žinoma, jei sala mus išleis. 

Kokios yra tavo mėgstamiausios vietos, be kurių negalėtum gyventi?

Nėra tokios vietos, be kurios negalėčiau gyventi. Man patinka situacijos, žmonės, besikartojantys ritualai — kaip, pavyzdžiui, naktį prisiglausti šiltoje lovoje prie vyro ir užmigti bežiūrint filmą ar rytais, kol dukra valgo pusryčius, gerti kavą, viena akimi su ja žiūrėti filmuką, o kita ranka plepėti su draugėmis kitame pasaulio gale per feisbuką. Žinoma, Havajuose yra kvapą gniaužiančių vietų, kur karaliauja laukinė gamta — ir kriokliai, ir pliažai, ir juodi lavos laukai; ir keisti, amerikietiškus vesternus primenantys miesteliai, ir kavinės, kur mane jau pažįsta ir pamatę ateinant nubėga ir padeda atidaryti duris (nes visada stumiu vežimą, nešuosi vaiką ir dar dvi rankines). Bet svarbiau už vietas man yra žmonės ar asmeninės aplinkybės, dienos jausmas — kartais, būnant geros nuotaikos, net šūdinas prekybcentris atrodo nuostabus ir norisi išbučiuoti kasininkes. O kartais, ypač per PMS, atrodo, kad negražūs tie Havajai ir net rojaus paplūdimy randu dėl ko burbėti. Esu nuotaikos žmogus.

Kas žavi, o kas nervina?

Žavi gamta ir Aloha dvasia. Nervina žiopli turistai, kurie vairuodami staiga numygia stabdžius, taip sukeldami rimtas avarines situacijas vien tam, kad nufotografuotų paukščiuką.

Ko nepamato turistai?

Beveik kiekvienas turistas prašo parodyti “neturistines vietas”. Šito aš niekaip nesuprantu, juk tos turistinės vietos tapo turistinėmis būtent todėl, kad yra kažkuo ypatingos — gražiausios, aukščiausios ir kitokios “—iausios”. Todėl visus lankytojus pirmiausiai vežame pamatyti pagrindinius “turistinius taškus” ir tik jei lieka laiko, keliaujame į kokį neįžengiamą paplūdimį per džiungles. Aš iki šiol visas savo viešnias pačią pirmą dieną veždavausi į skalbyklą. Ten tokia stipri “vietinių” atmosfera, kokios niekur kitur nepajusi. Prie stalo sėdi apkūnios senos havajietės savininkės, prižiūri lankytojus. Ten ir sava etninė hierarchija – havajiečiai, meksikiečiai, baltieji ir po to mikroneziečiai… labai įdomu buvo, dvejus metus ten skalbiausi, bet paskui, kai dukra pradėjo ropoti, darėsi vis sunkiau ją sužiūrėti. Dabar jau turime ir skalbimo mašiną ir džiovyklę namuose.

Esi rašytoja. Apie ką tavo knygos? Kas yra tavo skaitytojas?

Įtariu, kad skaito moterys. Bet turbūt moterys apskritai daugiau visko daro, jų visur daugiau — teatruose, renginiuose, knygynuose… Savo knygose nevengiu autobiografinių aspektų. Man rašymas kaip terapija – tai ir praeities refleksija, ir nepatikusių, skaudžių įvykių perkūrimas. Dažnai daug ką vaizduoju blogiau, tirščiau, taip tarsi išgyvemu blogiausią galimą variantą ir tada jau galiu visiškai paleisti, pamiršti… Labai smagu ir kurti visiškai “iš nieko” — kartais ateina tikie netikėti herojai, pati nežinau nei iš kur jie,  nei ką jie reiškia. Bet po to literatūros kritikai ima ir pripaišo visokias metaforas, užslėptas prasmes, apie kurias pati nė nenutuokiau. Tada žiūriu, gi tikrai, matyt, pasąmonės žaidimai. Nes juk iš nieko niekas neatsiranda… Mano naujausia knyga — romanas “Trisdešimt” yra apie artėjančio trisdešimtmečio baimę, ir apie šiuolaikinę emigrantę Londone, ir apie tarpukario Kauno aukštuomenės gyvenimą… Labai sunku sakyti “apie ką” knyga. Apskritai, man gaila laiko, kurį skiriu knygų sklaidai, kalbėjimui apie jas, reklamai. Per tą laiką verčiau jau kurčiau kažką naujo. Bet taip jau yra, knygos paleidimas į pasaulį lyg gimdymas — kol iki galo neišleidžiu vienos į pasaulį, negaliu nuosekliai dirbti prie kitos.

Tikriausiai nesėdi vietoje ir rašai naują knygą. Jei neklystu, ar galėtum daugiau apie tai papasakoti?

Taip. Rugsėjo mėnesį pasirodys mano antra knyga vaikams. Tai bus moderni Jūratės ir Kastyčio legendos versija. Dar net nežinau, kaip ji vadinsis, bet jau turiu sutartį su leidykla. Dabar rašau knygą suaugusiems, bet apie nebaigtus darbus daug nekalbu.

Ačiū!