Sigita, gyvenant Connecticut: man ši veikla leidžia gyventi pilnavertį gyvenimą

Jeigu Sigita per vieną savaitgalį nesudalyvautų bent trijuose su lietuviška veikla susijusiuose renginiuose, būtų keista. Kad ir nepaprastai užsiėmusi, moteris trykšta neišsemiama energija ir puikia nuotaika. 
Antrą kadenciją JAV Lietuvių Bendruomenės Krašto Valdybai vadovaujanti smulkutė blondinė moteris, sugebėjusi į bendruomenės veiklą pritraukti daug jaunų žmonių, lengvai randa kalbą ir su vyriausiais, ir su mažiausiais. Šalia jos dažnai pamatysi garbanę pūstažandę anūkę, o tiksliau, miniatūrinę Sigitos kopiją. Kalbamės apie pirmus žingsnius Amerikoje ir lietuvišką veiklą. 

Ernesta, gyvenanti Kalifornijoje: profesija, gimusi iš poreikio padėti sau

Kadangi susipažinome per blog’ą, o Facebook’e informacijos labai nedaug, ar galėtumėte daugiau apie save papasakoti? Koks buvo Jūsų kelias į Ameriką? 

Gimiau ir užaugau Kaune, šeimoje, kur alkoholis ir barniai buvo kasdienybė, o pats gražiausias  žodis, kurį girdėdavau iš savo tėčio, buvo ”durnė”. Nors aplinkiniams atrodė kitaip, išties turėjau be galo žemą savivertės jausmą ir įsitikinimą, kad su manim yra kažkas ne taip, kuris tuo metu man labai trukdė džiaugtis gyvenimu, tačiau atvedė mane ten, kur esu šiandien.

Vaida, gyvenanti Floridoje: Norėjosi iššūkių

Miela Vaida, kokia Jūsų Amerikos istorija?

Mes, kaip ir turbūt daugelis žmonių, idealizavome Ameriką nuo vaikystės. Ji atrodė tokia tolima, nepasiekiama, viliojanti. Aš nuolat svajodavau kažkada nuvykti ten ir galbūt net gyventi. Dar būdami studentais su dabartiniu vyru Deividu pradėjome tvarkytis dokumentus vasaros darbams, tačiau dėl kažkokių priežasčių (neatsimenu, kokių) taip ir neišvykome. Pamenu, svajojome abu padirbėti kokiame nors viešbutyje saulėtoje Kalifornijoje ar Floridoje :). Vėliau užbaigę teisės studijas pradėjome dirbti Vilniuje, tad poreikis išvažiuoti uždarbiauti kaip ir išnyko. Įsisukome į darbus, šeimyninę rutiną ir taip "ramiai" nugyvenome keletą metų. 
Mudu su vyru labai panašiai žiūrime į gyvenimą, monotoniją. Abiem tampa nuobodu, kai ilgesnį laiką rytai ir vakarai tampa vienodi, nuspėjami. Žmogus apskritai yra įdomus sutvėrimas, kad rodos, mokomės, dirbam tam, jog susikurti ramybę, stabilumą, bet tai pasiekę, vėl iš naujo prisigalvojame rūpesčių tam stabilumui išsklaidyti. 

Urtė, gyvenanti Silicio Slėnyje: moters karjeros kaina

Urte, kokia Tavo amerikoniška istorija? Kiek metų JAV? Ar prisimeni pirmus mėnesius/ metus naujoje šalyje?

Į Ameriką atkeliavau baigusi bakalauro studijas Vilniaus Universitete, prieš 12 metų. Kalifornija man paliko begalinį įspūdį dar “Work &Travel“ laikais, todėl, susitvarkiusi reikiamus dokumentus, nusprendžiau laimės ieškoti Los Andžele. Žinoma, kultūrinis šokas iš pradžių buvo gan didelis, tačiau adaptacija sekėsi lengviau, įsidarbinus vienoje mažoje kompanijoje ir susidraugavus su kolegėmis iš kaimyninės Rusijos. Viena iš tų kolegių ir lėmė mano tolimesnius planus: ji labai rekomendavo pabaigti studijas JAV, nes, be vietinio diplomo, jos nuomone, toli čia nenueisi. Maža kompanija, kurioje dirbau, turėjo baisiai nepalankias darbo sąlygas ir piktus viršininkus, todėl supratau, kad noriu dirbti geresnėje, didesnėje kompanijoje, kur darbuotojai vertinami. Tuo pačiu  padaryti šiokią tokią karjerą, todel įstojau mokytis į verslo magistratūros programą viename Kalifornijos Universitetų.

Danutė ir Berkeley: moteris, peržengusi kartų ribas

Sako, kad žmonės, gyvendami kartu, supanašėja. Manau, kad žmogus ir vieta, kurioje jis ilgai gyvena, irgi supanašėja. Kai pagalvoju apie Berkeley, šalia San Francisko įsikūrusį miestą su pasaulinio garso universitetu, iškart pagalvoju apie Danutę. Atsikraustė čia dėl vyro mokslų, o pasiliko, nes, įtariu, tiko ir patiko :)
Pati Danutė irgi tinka Berkeley'iui — visur eina, dalyvauja, domisi. Nemažai jau nugyventa, bet nedejuoja dėl radikulito ar artrito... Vis mokosi, eina, daro, gyvena...
Susitikom, žinoma, Berkeley, ir ilgai kalbėjomis, žiūrėjom nuotraukas ir jau archyvinę, su lietuviška veikla San Franciske, susijusią medžiagą.