Urtė, gyvenanti Silicio Slėnyje: moters karjeros kaina

Urte, kokia Tavo amerikoniška istorija? Kiek metų JAV? Ar prisimeni pirmus mėnesius/ metus naujoje šalyje?

Į Ameriką atkeliavau baigusi bakalauro studijas Vilniaus Universitete, prieš 12 metų. Kalifornija man paliko begalinį įspūdį dar “Work &Travel“ laikais, todėl, susitvarkiusi reikiamus dokumentus, nusprendžiau laimės ieškoti Los Andžele. Žinoma, kultūrinis šokas iš pradžių buvo gan didelis, tačiau adaptacija sekėsi lengviau, įsidarbinus vienoje mažoje kompanijoje ir susidraugavus su kolegėmis iš kaimyninės Rusijos. Viena iš tų kolegių ir lėmė mano tolimesnius planus: ji labai rekomendavo pabaigti studijas JAV, nes, be vietinio diplomo, jos nuomone, toli čia nenueisi. Maža kompanija, kurioje dirbau, turėjo baisiai nepalankias darbo sąlygas ir piktus viršininkus, todėl supratau, kad noriu dirbti geresnėje, didesnėje kompanijoje, kur darbuotojai vertinami. Tuo pačiu  padaryti šiokią tokią karjerą, todel įstojau mokytis į verslo magistratūros programą viename Kalifornijos Universitetų.

Mokeisi Vilniaus Universitete, o po to – viename  iš Kalifornijos universitetų. Norėčiau išgirsti daugiau. Beje, ar pastebėjai skirtumą tarp aukštojo mokslo įstaigų Lietuvoje ir JAV?

Skirtumas buvo didžiulis – kai per pirmą egzaminą JAV dėstytojas išėjo į koridorių, aš jau buvau pasiruošusi traukti knygą iš kuprinės arba nusirašyti nuo šalia sėdinčio (kas buvo savaime suprantama per studijas Lietuvoje), bet čia niekas, nei vienas studentas net nesureagavo ir toliau sąžiningai atsakinėjo į klausimus. 

Per vieną paskaitą buvo iškeltas klausimas: “kas yra svarbiausia šiuolaikinėje kompanijoje?” Atsakymas nustebino – “sąžiningumas”. Mus mokino ne tik žinių, bet ir neapčiuopiamų dalykų – kaip priimti sprendimus, kaip bendrauti su skirtingo tipo žmonėmis, kaip reaguoti nepažįstamose situacijose. 

Dirbai Nestle, o dabar Apple  –  abi didžiulės, pasaulinio lygio kompanijos. Neturiu patirties tokio lygio įmonėse. Koks didžiausias skirtumas/ skirtumai tarp įmonių? Kuo skiriasi darbo / santykių kultūra?

Nestle ir Apple yra tarptautinės, milžiniškos kompanjos, tačiau skirtingos kaip diena is naktis. Nestle pagrindinė būstinė yra Šveičarijoje, todėl ir pati kompanija atspindi Europietiską kultūrą – tvarkinga apranga, kalba, daug taisyklių ir biurokratijos. Kiekvienas veiksmas darbe turi “SOP” –  standartinę procedūrą. Kiekviena ataskaita turi instrukcijas, kaip gauti ir apdoroti duomenis, kad galėtum būtent tokią ataskaitą paruošti. 

Iš tokios kultūros atėjus į Apple, mane šokiravo taisyklių ir profesionalumo stoka. Gali į darba eiti su šortais ir sportbačiais, arba su “apteškėm” ir trumpa maikute, kaip kad mėgsta viena mano kolegė.  Visi, net ir viršininkai, mėgsta vartoti keiksmažodžius ir netinkamus darbo aplinkai juokelius net ir susirinkimų metu. Užrašytų instrukcijų labai mažai, tiesiog duoda tau kažkokius duomenis ir pasako norimą galutinį rezultatą, o šiaip “daryk ką nori, kaip nori, kada nori, bet padaryk gerai”. Tai skatina kūrybingumą ir mastymą, bet tuo pačiu metu užima daug laiko ir sukelia įvairiausių nesusipratimų.

Esi viena iš mažytės lietuvių moterų saujelės, kuri “neiškrito iš karjeros vagono” – likai dirbti, pagimdžiusi dukrą. Įtariu, kad daugumai labai knieti sužino, kaip Tau tai pavyko, kaip sekėsi sugrįžti į darbą po tų 12 apmokamų savaičių?

Kadangi darbas Nestle sekėsi gerai, nusprendžiau neprarasti pozicijos ir grįžti, kai vaikui buvo 4,5 mėnesio (Nestle duodavo daugiau, negu standartiniai 3 mėnesiai). Dauguma didesnių kompanijų, tuo tarpu ir Nestle, suteikia naujoms mamoms galimybę nutraukinėti pieną, grįžus po motinystės atostogų. Taigi pradėjau naudoti taip vadinamą Motinos Kambarį – jame buvo 4 foteliai su užtraukiamomis užuolaidomis (dėl privatumo), kriauklė, šaldytuvas ir spintelės įrangai pasidėti. Nutraukinėdavau pieną po 2 kartus per dieną, 8 mėnesius. 

Kadangi turėdavau labai daug susirinkimų, kartais vieną po kito, tekdavo atsiprašyti ankščiau ar vėluoti į sekantį susirinkimą. Pasakydavau kodėl ir niekam dėl to nekildavo problemų ar klausimų. Tokiu būdu galėjau savo mergaitę pati maitinti tiek laiko, kiek jai ir man norėjosi.

Tačiau sunkiausia buvo dėl praleisto laiko. JAV, ne kaip Lietuvoje, biuletenių niekas nedalina. Kai kurios kompanijos net neturi “sick days”, t.y. laiko sirgti. Nestle mums duodavo apie 15 laisvadienių per metus, t.y. juos gali sunaudoti, kai tu arba tavo šeima blogai jaučiasi, arba kai nori atostogauti. Aš visada taupydavau tas dienas kelionei į Lietuvą ir vietinėms ilgesnėms išvykoms, tai laiko sirgti niekad nebūdavo. 

Mano viršininkė neleisdavo dirbti iš namų, neturėjau jokių darbo grafiko lengvatų. Kai susirgdavo Olivija (o einant į darželį, tai nutikdavo dažnai), situacija būdavo sunki. Ne vieną kartą praleidau, visą naktį prie karščiuojančio, verkiančio vaiko, o rytui atėjus, “supakuodavau” ją į darželį ir lėkdavau į darbą besimerkiančiom akim. Mano kolegė vedė vaiką, sergantį plaučių uždegimu, nes neturėjo, o gal “taupė” laisvadienius. Sunku tai pateisinti, tačiau tokiose situacijose kapstaisi, kaip tik gali. 

Kaip supratau, visi tėvai panašiai darydavo ir sergančius vaikus vesdavo į darželį, tad dauguma vaikų iš pradžių labai daug sirgo, o paskui įgavo imunitetą ir nebepasigaudavo viruso. Kai girdžiu, kaip Lietuvoje mamos ima savaitėm trunkančius biuletenius, kai vaikas kosti ar sloguoja, tai man kelia liūdną šypseną – čia, JAV, negalime sau to leisti.

Apple situacija daug geresnė šiuo atžvilgiu – darbo grafikas lankstus, galiu dirbti iš namų, kai reikia, turiu net 2 savaites per metus “galimybei sirgti”, nenaudojant atostogų. Ta proga, kaip tyčia, beveik niekad ir nebesergam :) 

Šiuo metu dirbi Apple – vienoje geidžiamiausių pasaulio kompanijų, įsikūrusių pačioje Silicio Slėnio širdyje. Puikiai tiktum į straipsnį, pavadintą “ Lietuvė moteris, užkariavusi Silicio Slėnį“. Aš Tave padėčiau ant pjedestalo ne tik už tai, kad dirbi reiklioj kompanijoj, bet dar ir dėlto, kad augini dukrą. Jeigu rimtai – ką Tau reiškia dirbti Apple? 

Darbas Apple man nukrito kaip iš giedro dangaus, kai prieš porą metų per LinkedIn tinklalapį gavau žinutę iš Apple personalo skyriaus, siūlantį interviu į operacijų finansų analitikės poziciją. Po 6 valandų trukusio interviu, jau kitą dieną gavau darbo pasiulymą – viskas įvyko greitai ir gan paprastai. 
Didžiausią nuostabą iki šiol šiame darbe kelia 2 dalykai: slaptumas, kai negali net su kolegomis aptarinėti savo darbo, ir mastelis, kai supranti, kad didelė vakarų pasaulio dalis laukia to naujo produkto, prie kurio tu dirbi dieną naktį, ir žinai jį “inside out”. Tačiau yra ir tamsioji šio “svajonių darbo” pusė – tai laikas ir energija, kuriuos pastoviai turi laviruoti. Šiuo metu aš dukrą auginu viena ir skausmingai mokausi suderinti darbo ir vaiko poreikius. Daug vakarų, grižusi po pilnos darbo dienos ir pavalgydinus bei užmigdžius Oliviją, sutvarkius virtuvę ir padarius visus kitus namų ruošos darbus, ”einu dirbti antrą pamainą” ir sėdu prie darbo kompiuterio dar keletai valandų, kartais iki paryčių… 

“Nieko”, - pati sau sakau sekančią dieną, vos atlaikydama nuovargį, - “išsimiegosiu savaitgalį”. Bet ateina savaitgalis ir Olivija mane pažadina 6 val ryto. 
“Nieko, sakau, išsimiegosiu, kai jinai užaugs…”

Ne visus papildomus darbus galima atlikti naktį. Kartais būna susirinkimai ir konferenciniai skambučiai vakarais, kai turiu pasiimti Oliviją iš darželio. Tuomet skambutyje dalyvauju iš namų. Įjungiu filmuką, užsidarau į kitą kambarį ir su bendradarbiaujančia kompanija Kinijoje pradedame aptarinėti detalių kainas. Kartais Olivijai nusibosta filmukas, ir ji visu greičiu atbėga į mano kambarį (arba tranko duris tol, kol atrakinu) ir pradeda kalbėti, dainuoti, arba tiesiog verkšlenti tiesiai į ragelį. Gerai, kad tiek kolegos čia, tiek partneriai Kinijoje, supranta, pasijuokia, ir toliau tęsia derybas.

Darbas bei vaiko priežiūra užima visą mano laiką, tad laiko sau nebelieka. Todėl bandau mėgautis mažomis pergalėmis, pvz., sportu ar kirpykla per pietų pertraukas. Be to iš anksto bandau suplanuoti ilgesnius poilsio periodus, pvz., išvyką su draugėmis ar kelionę į kalnus. 
Man labai patinka kelionės į kalnus, todėl bent kartą metuose planuoju ilgesnes išvykas (pernai su kolegomis ėjau į žygį Patagonijoje, šiemet eisim Inkų keliais Peru). Tuomet ir kūnas,  ir siela atsigauna, ir jokie darbai, grįžus, nebeatrodo neįveikiami.

 Ar matai savo tolimesnę ateitį Apple?  O jei ne, koks būtų Tavo svajonių darbas?

Tolimesnį darbą galiu įsivaizduoti Apple, bet karjerą – nelabai. Aš kiekvieną laisvą nuo darbo minutę stengiuosi praleisti su vaiku ir atlieku tik tai, ką mano tiesioginis darbas reikalauja (ir tai yra daug daugiau nei 40 val/savaitę). Kaip gali dirbanti mama konkuruoti su šeimos neturinčiais kolegomis, kurie darbe praleisdami begales valandų, gali rodyti iniciatyvą ir, apsiimdami papildomų projektų, pasiekti geresnius asmeninio ivertinimo rezultatus? 
Konkurencija yra didžiulė ir visi kolegos yra labai stiprūs savo srityje, tad išsiskirti gali tik rodydamas iniciatyvą ir įdėdamas daugiau valandų. To padaryti negali, jei nori pati auginti vaiką. Kad ir kaip bebūtų gaila, bet šiuolaikinės mega kompanijos vistiek verčia rinktis tarp karjeros ir šeimos. Manau, kad dirbti Apple galiu dar ilgai, tačiau didelės karjeros nepadarysiu, jei noriu bent kiek laiko skirti savo vaikui. Kažkada norisi sau pasakyti: “ačiū, jau atsikandau obuoliuko, kas toliau?”

Ko labiausiai pasiilgsti Lietuvoje?

Žmonių, be abejo!

Ačiū!